Wilhelmas Reichas

Wilhelmas Reichas (1897m. kovo 24d. – 1957m. lapkričio 3d. ) – Austrų psichiatras, psichoanalitikas, žinomas kaip vienas radikaliausių mąstytojų. Jis buvo austrų neuropatologo, psichoanalizės ir moderniosios psichologijos pradininko S. Froido draugas ir mokinys. Žinomiausi W. Reicho darbai: „Masių psichologija ir fašizmas“ ir „Seksualinė revoliucija“. Jo įtaka matoma daugelio psichinės sveikatos specialistų teorijose ir metoduose, įskaitant kūno psichoterapiją, Geštalto terapiją ir bioenergetikos analizę.

W. Reichas ypatingą dėmesį skyrė psichosomatiniams reiškiniams, kėlė klausimus, kodėl kartais pacientų būklė negerėja, kokį ryšį psichologinė žmogaus būsena turi su jų fizine sveikata. Jis pastebėjo, kad vos tik pacientai išjausdavo, suprasdavo ir išreikšdavo emocijas – jų fizinis būvis (judesiai, kvėpavimo ritmas, raumenų įtampa) ima keistis.

Viena žinomiausių teorijų ir atradimų, dėl kurių W. Reicho pavardė tapo įsimintina psichoanalitikos srityje – tai orgono teorija. 1930 m. jis atrado iki tol nepažintą biologinę energiją, kurią pavadino orgonu. Fizikoje taip vadinama dieviškoji dalelė, užpildanti visatą. Psichoanalitiko supratimu – orgonas yra besvorė masė, kuri egzistuoja erdvėje skirtingomis koncentracijomis ir yra visų gyvybės formų priežastis. Šios dalelės skleidimuisi yra būtinas vanduo ir aplinkos energija, o į gyvuosius organizmus ji patenka per kvėpavimo organus. Dėl šios priežasties kvėpavimas tapo itin svarbi orgoninės, W. Reicho terapijos dalis.

Psichoanalitikas žinomas dėl dar vienos svarbios sąvokos – tai „orgazmo refleksas“. Taip buvo vadinamas pojūtis, kuomet tiesiogiai stimuliuojant fiziniame kūne esančius emocinius blokus, pacientas pradeda jausti spontantiškų, nevalingų judesių, bangų judėjimą. W. Reicho teigimu, privaloma paciento pasąmonėje esančius blokus sujudinti ir išlaisvinti ne tik dialogo metu, tačiau ir suteikiant išorinį impulsą fiziniam žmogaus kūnui. Todėl lygiagrečiai sąmoningo pokalbio, jis taikydavo rankų, žandikaulio, kaklo, nugaros raumenų spaudimą ir stimuliavimą. Toks kombinacinis metodas, pasąmonėje esančių blokų atpalaidavimo būdas suteikdavo pacientui emocinio paleidimo galimybę.

Apibendrinant, galima teigti, kad W. Reicho terapijos metu buvo itin svarbu tai, kaip žmogus elgiasi su savo kūnu, kaip juda, kuo maitinasi, kokius pasirinkimus priima kiekvieną gyvenimo dieną. Ši terapija sąmoningai žmogų vedė į holistinį, sveiką gyvenimo būdą ir buvo vienintelė galimybė žmonėms, turintiems emocinių blokų, pajusti palengvėjimą ir sveikti. W. Reicho suvokimu, tik tokiu būdu galima išlaisvinti įgimtą, dievišką energiją, kuri dėl įvairių priežasčių žmogui sukelia neigiamus pojūčius ir veda ne tik į emocinę, tačiau ir fizinę kančias.